IŠ ARCHYVO - šv. Komunija priimama stovint visiškas Dievo paniekinimas. FAMILIARUMAS GIMDO PANIEKĄ.
<...> Kiekvienas, aš kartoju, kiekvienas tradicinis pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui ženklas dalinant šventąją Komuniją buvo panaikintas. Įsivaizduokime, kokį atsakymą potencialus atsivertėlis į katalikybę būtų gavęs, jei būtų priėjęs prie kunigo prieš Vatikano II Susirinkimą, daugeliu atvejų net keletą metų po jo, ir paklausęs, kokius ypatingus pagarbos ženklus katalikai naudoja, kad išreikštų savo tikėjimą, jog Švenčiausiasis Sakramentas yra Dievas?
Kunigas būtų paaiškinęs, kad Komuniją priimantieji su nuolankia pagarba klūpo, priima Ostiją į burną, tik pašventintos kunigo rankos gali paliesti ją.
Įsivaizduokime bet kurio jūsų iki Vatikano II Susirinkimo pažinoto kunigo reakciją, jei jam būtumėte pasiūlę mintį, kad visi šie pagarbos ženklai turėtų būti ir bus panaikinti – vis dėlto dauguma kunigų, kurie būtų audringai pasipiktinę dėl tokios minties, priėmė pasikeitimus be protesto, jei tik ne su entuziazmu!
Elizabeth Gerstner yra žymi katalikų pasipriešinimo „susirinkiminės Bažnyčios“ tironijai Vokietijoje vadovė. Per karą jos šeima, kaip daugelio Europos tradicionalistų, buvo žinoma savo pasipriešinimu nacizmui. Ji pati buvo įkalinta dvidešimt vienerių metų amžiaus. Neseniai man rašytame laiške ji prisiminė mėgstamą nacių propagandos lozungą: „Vokietis nesiklaupia prieš savo Viešpatį Dievą, vokietis stovi prieš savo Dievą.‘‘
Feodaliniais laikais žmogus klaupdavosi prieš savo valdovą. Jis įdėdavo savo rankas tarp savo valdovo rankų ir atlikdavo priesaiką, žadėdamas ištikimai bei atsidavęs jam tarnauti. Tai vadinama feodaline priesaika. Tai daroma dar ir šiandien prieš karalių ar karalienę. Kai Anglijos karalienė buvo karūnuota 1953 m., kiekvienas karalystės lordas klaupėsi prieš ją, dėjo savo rankas tarp jos rankų ir pažadėjo būti ištikimas bei lojalus pavaldinys.
Klaupimasis prieš kitą asmenį visada yra pagarbos kažkam aukštesniam ženklas. Aukščiausia pagarbos rūšis vadinama garbinimu. Štai dėl ko žmonės turi labai seną paprotį klauptis prieš Dievą ir garbinti jį.
Daug klaupimosi adoruojant pavyzdžių yra Biblijoje – tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. 94 psalmėje skaitome:
„Juk Viešpats – didis Dievas, galingas Karalius...
Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją!“
Koks galėtų būti tinkamesnis elgesys, jei ne sekti psalmininko pavyzdžiu, kai pats mūsų Dievas yra duodamas mums šventojoje Komunijoje pašventintomis jo kunigo rankomis, kunigo, kuris ką tik paaukojo jį kaip Auką?
Venite, adoremus, et procidamus ante Deum
Klaupdamiesi prieš mūsų Dievą ir leisdami, kad jis būtų padėtas ant mūsų liežuvio pašventintomis kunigo rankomis, mes esame geroje draugijoje. Mes turime paguodą, kad priimame jį taip, kaip tai darė šv. Tomas Akvinietis, šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola, šv. Jonas Bosko, šv. Teresė Avilietė, šv. Bernadeta, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, šv. Marija Goreti, šv. Tomas Moras, keturiasdešimt Anglijos ir Velso kankinių, Fatimos vaikai – sąrašas begalinis! Mes galime susivienyti su šia šventųjų armija, su nesuskaičiuojama kariauna gerų bei ištikimų katalikų, kurie daugiau nei tūkstantmetį priimdavo Komuniją tradiciniu būdu.
Priešingu atveju, mes galime prisijungti prie katalikų, kurie „tapo pilnamečiais“, kurie yra „subrendę“ ir „suaugę“, kurie stovi priešais kunigą, laiko ištiesę savo rankas ir sako:
„Susirinkiminis katalikas nesiklaupia prieš savo Viešpatį Dievą, susirinkiminis katalikas stovi prieš savo Dievą“. Tačiau tiesa yra ta, kad „susirinkiminis katalikas“ neturi kito Dievo, išskyrus save.
Chestertonas yra sakęs, kad žmogus net nesuvokia, koks jis yra didis, kai klūpo. Kam gi pakeisti tai stovėjimu? Kodėl gi tikintieji negali klūpoti vienas šalia kito prie Komunijos stalo? Juk galų gale tai yra didi žmogiškumo išraiška. Kodėl jie turi žingsniuoti prie altoriaus žąsele? O gal įsivaizduojama, kad tai geriau negu klūpėjimas kartu susikaupus atitinka šventosios Komunijos kaip valgio pobūdį (kuris taip dažnai pabrėžiamas)?“
Daug tiesos yra patarlėje: „Familiarumas gimdo panieką.‘‘